3. Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo Įstatymo ir, priklausydama kitam, nebėra svetimautoja.
4. Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę Įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltajam iš numirusių – ir kad mes visi duotume vaisių Dievui.
5. Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė Įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai.
6. O dabar, numirę tam, kuris mus laikė surištus, esame išvaduoti nuo Įstatymo, kad tarnautume, laikydamiesi Dvasios naujumo, o ne raidės senumo.
7. Ką gi sakysime? Gal kad Įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk!
8. Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be Įstatymo nuodėmė negyva.
9. Aš kadaise gyvenau be Įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė,
10. o aš numiriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.
11. Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.
12. Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.
13. Vadinasi, geras dalykas man tapo mirštamas? Nieku būdu! Bet nuodėmė pasirodė esanti nuodėmė tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė be saiko nuodėminga.
14. Mes žinome, kad Įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion.
15. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.
16. O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, jog Įstatymas geras.
17. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
18. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.