1. Argi nežinote, broliai, – aš kalbu išmanantiems Įstatymą, – jog Įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?
2. Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris Įstatymo susieta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo Įstatymo, siejusio ją su vyru.
3. Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo Įstatymo ir, priklausydama kitam, nebėra svetimautoja.
4. Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę Įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltajam iš numirusių – ir kad mes visi duotume vaisių Dievui.
5. Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė Įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai.
6. O dabar, numirę tam, kuris mus laikė surištus, esame išvaduoti nuo Įstatymo, kad tarnautume, laikydamiesi Dvasios naujumo, o ne raidės senumo.
7. Ką gi sakysime? Gal kad Įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk!
8. Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be Įstatymo nuodėmė negyva.
9. Aš kadaise gyvenau be Įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė,
10. o aš numiriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.
11. Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.