2. per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.
3. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę,
4. ištvermė – išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė – viltį.
5. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
6. Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius.
7. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį.
8. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
9. Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės.
10. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikyti.
11. Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikė.
12. Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.
13. Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki Įstatymo, bet, nesant Įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma.