14. Jei paveldėtojai tebūtų tie, kurie remiasi Įstatymu, tai tikėjimas taptų tuščias, o pažadas liktų bevertis.
15. Juk Įstatymą lydi rūstybė, o kur nėra Įstatymo, ten nėra nė nusižengimo.
16. Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi Įstatymu, bet ir tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas,
17. kaip parašyta: Aš padariau tave daugelio tautų tėvu akivaizdoje Dievo, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus.
18. Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija.
19. Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias.
20. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę
21. ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti.
22. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.
23. Tačiau ne vien apie jį parašyta: jam buvo įskaityta,
24. bet ir apie mus, nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų,
25. paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti.