47. Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto.
48. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.
49. Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti.
50. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“
51. Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.Mokiniai dar labiau stebėjosi,
52. nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.
53. Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.
54. Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų,
55. paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant.
56. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.