20. Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą.
21. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėčiau jo drabužį, išgyčiau“.
22. Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Nenusimink, dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.
23. Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią,
24. Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirusi, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo.
25. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ta atsikėlė.
26. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.
27. Jėzui išeinant, du neregiai sekė įkandin ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“