4. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’
5. Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti,
6. o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
7. Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
8. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.
9. Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.
10. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
11. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu.
12. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.
13. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
14. Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“.
15. Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje.
16. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių.
17. Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“
18. Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?
19. Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.
20. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
21. Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
22. Tai girdėdami, jie stebėjosi ir palikę jį nuėjo.