20. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
21. Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
22. Tai girdėdami, jie stebėjosi ir palikę jį nuėjo.
23. Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:
24. „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.
25. Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui.
26. Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.
27. Visų paskiausiai numirė ta moteris.
28. Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję“.
29. Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės.
30. Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.
31. O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta:
32. Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“
33. Tai girdėdama minia stebėjosi jo mokslu.
34. Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn,
35. ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė:
36. „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“