1. Anuo metu šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti.
2. Tai pamatę, fariziejai jam sakė: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama“.
3. Jis atsakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani?
4. Kaip jie nuėjo į Dievo Namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams.
5. Arba gal neskaitėte Įstatyme, jog per šabą kunigai šventykloje pažeidžia šabo poilsį ir nenusikalsta?
6. Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla!
7. Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu gailestingumo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų.
8. Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats“.
9. Iš ten išėjęs, jis atėjo į jų sinagogą.
10. Čia buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): „Ar leistina šabo dieną gydyti?“
11. Jis atsakė: „Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?!
12. O kiek daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną“.
13. Tuomet tarė žmogui: „Ištiesk ranką!“ Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji.
14. Išėję fariziejai susimokė Jėzų pražudyti.
15. Tai žinodamas, Jėzus pasitraukė iš ten. Daugelis sekė paskui jį, ir jis visus gydė,
16. bet įspėdavo, kad jo negarsintų.
17. Taip turėjo išsipildyti pranašo Izaijo žodžiai: