42. Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir pradėjo tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.
43. Ir visi neteko žado dėl Dievo didybės.Visiems stebintis Jėzaus darbais, jis prabilo į mokinius:
44. „Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“.
45. Jie nesuprato šios kalbos; jos reikšmė liko jiems paslėpta taip, kad jos nesuvoktų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tą dalyką.
46. Tarp mokinių kilo ginčas, kuris jų didžiausias.
47. Įžvelgęs jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs
48. ir tarė: „Kas priima šį vaiką dėl manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“.
49. Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“.
50. Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“
51. Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.
52. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti.
53. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link.
54. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“
55. Bet jis atsisukęs sudraudė juos.