47. Moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietusi ir kaip tuojau išgijusi.
48. Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“
49. Jėzui tebekalbant atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo“.
50. Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta“.
51. Atėjęs į namus, jis neleido su savim eiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai.
52. Visi verkė ir apraudojo ją. Jėzus prabilo: „Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tik miega“.
53. Žmonės juokėsi iš jo, žinodami, kad ji mirusi.
54. Bet jis, paėmęs ją už rankos, sušuko: „Mergaite, kelkis!“
55. Jos dvasia sugrįžo, ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti.
56. Mergaitės gimdytojai be galo stebėjosi, o jis liepė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.