45. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų.
46. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.
47. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.
48. O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.
49. Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“
50. O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“