23. Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.
24. Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą.
25. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.
26. Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.
27. Jį lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo.
28. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!
29. Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’
30. Tada bus sakoma kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ – ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’
31. Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“
32. Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.
33. Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės.
34. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.
35. Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo, tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“
36. Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno