19. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai buvo benorį dar tą pačią valandą jį suimti, bet pabijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.
20. Jie patys ėmė Jėzų sekti ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį jo žodį, galėtų įskųsti jį vyresnybei ir perduoti valdytojui.
21. Taigi jie klausė jį: „Mokytojau, mes žinome, kad tu teisingai kalbi ir mokai. Tu nepaisai žmonių laipsnių, bet mokai Dievo kelio, paisydamas teisybės.
22. Pasakyk, ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?“
23. Matydamas jų klastą, Jėzus tarė jiems:
24. „Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
25. Tada jis tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
26. Taip jiems nepavyko žmonių akivaizdoje sugauti jo kalboje. Stebėdamiesi jo atsakymu, jie nutilo.
27. Pas jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: