22. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
23. Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.
24. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
25. Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir mėgindamas jį paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
26. Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
27. Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.
28. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
29. Norėdamas pasiteisinti anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
30. Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.
31. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio.