20. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.
21. Tuomet jis džiūgavo Šventojoje Dvasioje ir kalbėjo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
22. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
23. Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.
24. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
25. Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir mėgindamas jį paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
26. Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
27. Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.
28. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
29. Norėdamas pasiteisinti anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
30. Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.
31. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio.
32. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.
33. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.
34. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
35. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’.
36. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“