55. kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
56. Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.
57. Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.
58. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.
59. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
60. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
61. Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.
62. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.
63. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi.
64. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą.
65. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.
66. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.
67. Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:
68. „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui,kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.
69. Jis pažadino gelbėtoją mums galingąsavo tarno Dovydo namuose,
70. kaip nuo senų senovės buvo skelbęssavo šventųjų pranašų lūpomis,
71. jog mus išgelbės nuo priešųir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.
72. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumąir atmena savo šventąją Sandorą –