38. Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu.
39. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.
40. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“
41. Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo:„Tėve, dėkoju tau,kad mane išklausei.
42. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai.Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų,kad jie įtikėtų,jog tu esi mane siuntęs“.
43. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“
44. Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
45. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.
46. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.
47. Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų.
48. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“.
49. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote