25. Jėzus jiems atsakė:„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite.Mano darbai, kuriuos aš darausavo Tėvo vardu,liudija apie mane.
26. Bet jūs netikite,nes jūs – ne manosios avys.
27. Manosios avys klauso mano balso;aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.
28. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;jos nežus per amžius,ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.
29. Tėvas, kuris man jas davė,yra aukščiau už viską,ir niekas jų neišplėšiš Tėvo rankos.
30. Aš ir Tėvas esame viena“.
31. Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti.
32. O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“
33. Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.
34. Jėzus atsakė:„Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: Aš tariau: jūs esate dievai!?
35. Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,kuriems skirtas Dievo žodis,ir Raštas negali būti panaikintas.
36. Tad kaip jūs galite sakytitam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:‘Tu piktžodžiauji’, –kai jis pareiškė:‘Aš – Dievo Sūnus!’?
37. Jei aš nedarau savo Tėvo darbų,netikėkite manimi!
38. O jeigu darau ir manimi netikite,tikėkite darbais,kad pažintumėte ir suprastumėte,jog Tėvas manyje ir aš jame“.
39. Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų.
40. Jėzus vėl pasitraukė į Užjordanę, kur anksčiau krikštijo Jonas, ir apsistojo tenai.
41. Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“.