4. O jums dar ir neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme.
5. Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas,
6. nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.
7. Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?!
8. Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.
9. Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?!
10. Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais.
11. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.
12. Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius
13. ir vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus, kad kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.
14. Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.
15. Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų,
16. kad neatsirastų ištvirkėlių ir šventenybių niekintojų kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.