1. Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekuomet negali tomis pačiomis atnašomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, tobulų padaryti tų, kurie artinasi prie Dievo.
2. Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nusikaltimo?
3. Priešingai, jos metai iš metų primena nuodėmes.
4. Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes.
5. Todėl ateidamas į pasaulį jis byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną.
6. Tau nepatiko deginamosios aukos ir aukojimai už nuodėmes.
7. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!