1. Dar pasakysiu: kol paveldėtojas nepilnametis, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas;
2. jis esti globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.
3. Taip buvo ir mums: kol buvome nepilnamečiai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims.
4. Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui,
5. kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.
6. Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“
7. Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas.
8. Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai.