1. Dar pasakysiu: kol paveldėtojas nepilnametis, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas;
2. jis esti globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.
3. Taip buvo ir mums: kol buvome nepilnamečiai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims.
4. Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui,
5. kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.
6. Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“
7. Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas.
8. Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai.
9. Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti, kaipgi jūs galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?!
10. Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų...
11. Aš tikrai baiminuosi dėl jūsų: kad kartais nebūčiau veltui triūsęs jūsų labui.
12. Tapkite tokie kaip aš, nes ir aš esu tapęs toks kaip jūs. Maldauju jus, broliai! Jūs nesate manęs įžeidę.
13. Jūs žinote, kad pirmą kartą jums paskelbiau gerąją naujieną sirgdamas.
14. Mano kūno negalia buvo jums išmėginimas, bet jūs jo nepaniekinote ir neatmetėte, o mane priėmėte kaip Dievo pasiuntinį, kaip patį Kristų Jėzų.
15. Kurgi dabar tas jūsų džiaugsmingasis priėmimas? Juk aš galiu paliudyti, kad įmanydami jūs būtumėte išsilupę akis ir atidavę man.
16. Nejau tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą?!