1. Ir aš išgirdau iš šventyklos galingą balsą, šaukusį septyniems angelams: „Eikite ir išpilkite septynis Dievo rūstybės dubenis žemėn!“
2. Ir nuėjo pirmasis, ir išliejo savo dubenį žemėn. Ir apniko piktos ir skaudžios votys žmones, turinčius žvėries ženklą ir garbinančius jo atvaizdą.
3. Antrasis išpylė savo dubenį jūron; ji tapo lyg numirėlio kraujas, ir visi gyvūnai jūroje išgaišo.
4. Trečiasis išliejo savo dubenį į upes ir vandens šaltinius, ir jie pavirto krauju.
5. Ir išgirdau vandenų angelą sakant:„Teisus tu, kuris esi ir buvai, Šventasis,kad taip nusprendei.
6. Jie praliejo šventųjų ir pranašų kraują,todėl duodi jiems gerti kraują.Jie to verti!“
7. Aš dar išgirdau aukurą kalbant:„Taip, Visagali Viešpatie Dieve,tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi!“
8. Ketvirtasis išpylė savo dubenį saulėn, ir jai buvo leista svilinti žmones ugnimi.
9. Žmones degino baisi kaitra, o jie keikė vardą Dievo, kuris turi valdžią šitokioms negandoms. Jie neatsivertė ir neteikė jam pagarbos.
10. Penktasis išpylė savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė paskendo tamsoje, o žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo.
11. Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo sopulių ir vočių, bet nenusigręžė nuo savo darbų.
12. Šeštasis išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę, ir jos vanduo išdžiūvo, kad pasidarytų kelias karaliams iš saulėtekio šalies.
13. Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles.
14. O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios Visagalio Dievo dienos kovai.
15. „Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir sergi savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos!“