47. ją ir pastatė Saliamonas.
48. Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir pranašas:
49. Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojų. Kokius namus jūs norite man pastatyti? – klausia Viešpats, – ir kokia mano poilsio vieta?
50. Argi ne mano ranka visa tai padarė?!
51. Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.
52. Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!
53. Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“.
54. Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis.
55. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.
56. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
57. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,
58. išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.
59. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60. Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.