14. Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar netyro maisto“.
15. O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“
16. Taip atsitiko tris kartus, ir rykas tučtuojau vėl pakilo į dangų.
17. Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti regėjimas, štai prie vartų sustojo Kornelijaus pasiuntiniai, kurie teiravosi Simono namų.
18. „Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?“ – klausė jie garsiai.
19. Petrui, tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: „Štai trys vyrai ieško tavęs.
20. Greičiau kelkis, lipk žemyn ir nedvejodamas keliauk su jais, nes aš juos atsiunčiau“.
21. Taigi Petras nulipo žemyn pas vyrus ir tarė: „Štai ir aš, kurio ieškote. Kokiu reikalu atėjote?“
22. Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, visų gyventojų žydų didžiai gerbiamas žmogus, gavo šventojo angelo nurodymą pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo pamokymų“.
23. Tuomet Petras pakvietė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.
24. Rytojaus dieną jis atvyko į Cezarėją. Kornelijus jo laukė, susikvietęs gimines ir artimiausius bičiulius.
25. Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.
26. Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“.
27. Paskui, kalbėdamasis su juo, įžengė vidun ir, atradęs daug susirinkusių žmonių,
28. prabilo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.
29. Štai kodėl pakviestas aš nesvyruodamas atvykau. Taigi klausiu dabar: kokiu reikalu mane pakvietėte?“
30. Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras