1. Vėl pakėliau akis ir regėjau keturis vežimus, išvažiuojančius tarp dviejų kalnų. Tie kalnai buvo žalvario.
2. Pirmo vežimo žirgai buvo sarti, antro juodi,
3. trečio balti, o ketvirto palši obuolmušiai, eiklūs ristūnai.
4. Aš paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kas tai, mano viešpatie?’
5. Angelas atsakė man: ‘Tai keturi padangių vėjai. Jie išeina, nusilenkę visos žemės VIEŠPAČIUI.
6. Sartieji žirgai eina į rytų šalį, vežimas su juodais žirgais – į šiaurės šalį, baltieji – į vakarų šalį, o palšieji obuolmušiai – į pietų šalį’.
7. Išėję ristūnai nekantravo pradėti eiti sargybą žemėje. Jis tarė: ‘Pradėkite! Eikite sargybą žemėje!’ Ir jie ėjo sargybą žemėje.
8. Jis pašaukė mane, tardamas: ‘Žiūrėk, einantieji į šiaurės šalį įkurdino mano Dvasią šiaurės krašte’.
9. Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:
10. ‘Paimk sidabro ir aukso iš tremtinių Heldajo, Tobijos ir Jedajos, atvykusių iš Babilono, ir nueik tą pačią dieną į Sofonijos sūnaus Jošijos namus.
11. Paimk sidabro ir aukso, padaryk karūną ir uždėk ją vyriausiajam kunigui Jehocadako sūnui Jozuei ant galvos.
12. Sakyk jam:‹Taip kalba Galybių VIEŠPATS.Štai vyras, kurio vardas Atžala,nes jis turės atžalą vietoj savęsir pastatys VIEŠPATIES šventyklą.