1. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:
2. „Atkeršyk midjaniečiams už izraelitus; po to tu būsi paimtas pas savo giminę“.
3. Todėl Mozė kalbėjo žmonėms: „Tebūna iš jūsų išrinkti ir apginkluoti vyrai žygiui, težygiuoja jie prieš midjaniečius išlieti VIEŠPATIES keršto Midjane.
4. Pasiųskite į žygį po tūkstantį vyrų iš kiekvienos Izraelio giminės“.
5. Taigi iš Izraelio tūkstančių buvo pašaukti į karo tarnybą po tūkstantį iš kiekvienos giminės – dvylika tūkstančių, ginkluotų mūšiui.
6. Mozė išsiuntė juos į žygį po tūkstantį iš kiekvienos giminės drauge su kunigo Eleazaro sūnumi Finehu, kuris nešėsi šventyklos reikmenis ir trimitus pavojaus ženklui duoti.
7. Jie išžygiavo į mūšį prieš Midjaną, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, ir išžudė visus vyrus.
8. Be užmuštųjų mūšyje, jie nužudė ir Midjano karalius: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą – penkis Midjano karalius. Jie užmušė kalaviju ir Beoro sūnų Bileamą.
9. Midjano moteris drauge su jų mažyliais izraelitai paėmė į nelaisvę. Jie pasiėmė kaip grobį ir visus jų galvijus, kaimenes bei visą turtą.
10. Visus miestus, kur jie buvo įsikūrę, ir jų stovyklas jie sudegino.
11. Tada, pasiėmę visą karo grobį ir laimikį – žmones ir gyvulius,
12. jie atgabeno belaisvius, karo grobį ir laimikį pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraelitų bendriją į stovyklą Moabo lygumose prie Jordano netoli Jericho.
13. Mozė, kunigas Eleazaras ir visi bendrijos vadai išėjo jų pasitikti už stovyklos.
14. Mozė įniršo ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, sugrįžusių iš karo žygio.
15. „Palikote gyvas visas šias moteris? – tarė jis jiems. –
16. Juk šios moterys, Bileamo patariamos, paskatino izraelitus taip nusižengti VIEŠPAČIUI Peoro reikalu, kad VIEŠPATIES bendriją ištiko maras.
17. Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą,
18. o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, pasilikite sau gyvas.
19. Be to, turite išbūti septynias dienas už stovyklos, o kas iš jūsų užmušė žmogų ar palietė lavoną, turite apsivalyti trečią ir septintą dieną.
20. Turite apvalyti ir kiekvieną drabužį, kiekvieną odinį daiktą, kas tik išausta iš ožkos vilnų, ir kiekvieną medinį daiktą“.
21. Kunigas Eleazaras sugrįžusiems iš mūšio kareiviams tarė: „Toks yra apeiginis įstatas, kurį VIEŠPATS davė per Mozę.
22. Auksas, sidabras, varis, geležis, alavas ir švinas –
23. visa, kas gali atsispirti ugniai – turi būti apvalyta ugnimi ir bus apvalyta. Nepaisant to, jie turi būti apvalyti ir apvalymo vandeniu. O kas negali atsispirti ugniai, turi būti nuplauta vandeniu.
24. Išsiskalbsite savo drabužius septintą dieną ir būsite švarūs. Po to galėsite įeiti į stovyklą“.
25. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:
26. „Tu, kunigas Eleazaras ir bendrijos protėvių namų galvos surašykite paimtą grobį – ir žmones, ir galvijus.
27. Tada grobį padalykite lygiai į dvi dalis: kareiviams, žygiavusiems į mūšį, ir visai bendrijai.
28. Iš žygiavusių į mūšį kareivių dalies atidėk kaip duoklę VIEŠPAČIUI po vieną iš kiekvieno penketo šimtų žmonių, jaučių, asilų, avių ar ožkų.
29. Paimk tai iš jų pusės ir atiduok kunigui Eleazarui kaip atnašą VIEŠPAČIUI.
30. O iš izraelitų pusės paimsi po vieną iš kiekvieno penkiasdešimt žmonių, jaučių, asilų, avių ar ožkų – visų gyvulių – ir atiduosi juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje“.
31. Mozė ir Eleazaras padarė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.
32. Grobio kiekis, neskaitant kareivių pasigrobto karo laimikio, iš viso buvo šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai avių,
33. septyniasdešimt du tūkstančiai jaučių,
34. šešiasdešimt vienas tūkstantis asilų,
35. trisdešimt du tūkstančiai žmonių, būtent moterų, kurios dar nebuvo pažinusios vyro.
36. Taigi pusė – dalis, tekusi ėjusiems į karo žygį – buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai avių ir ožkų,
37. o VIEŠPATIES avių ir ožkų duoklė – šeši šimtai septyniasdešimt penkios.
38. Jaučių buvo trisdešimt šeši tūkstančiai, iš jų septyniasdešimt du – duoklė VIEŠPAČIUI.
39. Asilų buvo trisdešimt tūkstančių penki šimtai, iš jų šešiasdešimt vienas – duoklė VIEŠPAČIUI.
40. Žmonių buvo šešiolika tūkstančių, iš jų trisdešimt du – duoklė VIEŠPAČIUI.
41. Mozė duoklę – atnašą VIEŠPAČIUI – atidavė kunigui Eleazarui, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.
42. O izraelitų pusė – Mozės atidėtoji nuo ėjusių į karo žygį vyrų, –
43. ta bendrijos pusė buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai avių ir ožkų,
44. trisdešimt šeši tūkstančiai jaučių,
45. trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų
46. ir šešiolika tūkstančių žmonių.
47. Iš izraelitų pusės Mozė paėmė po vieną iš kiekvieno penkiasdešimt žmonių bei gyvulių ir atidavė juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.
48. Tada atėjo pas Mozę vadai, vedę kariuomenės tūkstančius, tūkstantininkai ir šimtininkai.
49. „Mes, tavo tarnai, – tarė jie Mozei, – suskaičiavome mums pavestus kareivius, nė vieno iš mūsiškių netrūksta.
50. Todėl atnešėme VIEŠPATIES atnašą, ką kiekvienas mūsų aptiko – auksinius daiktus, antrankovius ir apyrankes, antspaudų žiedus, auskarus ir karolius, – kad būtų atliktas permaldavimas už mus VIEŠPATIES akivaizdoje“.
51. Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė iš jų auksą ir visokius dirbinius.
52. Viso jų paaukoto atnašos aukso buvo šešiolika tūkstančių septyni šimtai penkiasdešimt šekelių.
53. O žygyje dalyvavusieji kareiviai karo laimikį pasilaikė sau.
54. Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė auksą iš pareigūnų, [vedusių] tūkstančius ir šimtus, ir įnešė jį į Susitikimo Palapinę kaip priminimo auką izraelitų labui VIEŠPATIES akivaizdoje.