1. kai tik noriu išgydyti Izraelį,vis prasikiša Izraelio kaltėir nedori Samarijos darbai,nes jie elgiasi apgaulingai.Vagys laužiasi į namus,gaujos plėšikauja lauke.
2. Ir jiems neateina į širdį,kad aš atmenu visą jų nedorumą.Dabar juos gaubia nusikaltimai,jie – priešais mane.
3. Savo nedorumu jie linksmina karalių,o klastingumu – didžiūnus.
4. Jie visi yra svetimautojai,jie tarsi prikūrenta krosnis,kurioje kepėjui nebereikia kurstyti ugniesnuo tešlos minkymo iki jos iškilimo.
5. Mūsų karaliaus dienąįkaitę nuo vyno didžiūnai ėmė siautėti,o jis tiesė ranką apsimetėliams.
6. Jų širdys dega sąmokslu lyg krosnis;jų įniršis rusena visą naktį,o rytą prasiveržia tarsi liepsnojanti ugnis.
7. Visi jie įkaitę kaip krosnisir ryja savo valdovus.Visi jų karaliai krito,bet nė vienas nesišaukia manęs.
8. Efraimas pats maišosi su tautomis;Efraimas – kepantis neapverstas paplotis.
9. Svetimieji ryja jo jėgas,bet jis to nežino.Net jo plaukai jau pražilo,bet jis to nežino.
10. Izraelio puikybė buvo pažeminta jo paties akyse,tačiau jie, viso to nepaisydami,nei grįžta pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,nei jo ieško.
11. Efraimas tapo kaip balandis,suviliotas ir nesupratingas;jie šaukiasi Egipto,jie eina į Asiriją.
12. Jiems einant, užmesiu ant jų savo tinklą,nutrauksiu žemyn kaip paukščius iš padangių,nubausiu, kaip buvo sakyta jų bendrijai.
13. Vargas jiems, nes jie nuklydo nuo manęs!Pražūtis jiems, nes jie sukilo prieš mane!Kai tik noriu juos atpirkti,jie skleidžia prieš mane melus.
14. Iš širdies jie manęs nesišaukia,aimanuodami savo guoliuose,o žeisdami save dėl grūdų ir vyno,būna man neištikimi.
15. Aš juos protinau ir stiprinau jų rankas,tačiau jie rezga pikta apie mane.
16. Jie vis grįžta prie to, kas nenaudinga,ir tampa netikusiu lanku;jų didžiūnai žus nuo kalavijodėl savo įžūlaus liežuvio.Iš jų bus tyčiojamasi Egipto žemėje!