13. Tu nužengei ant Sinajaus kalno,kalbėjaisi su jais iš dangaus,duodamas jiemsdorus įsakus, tikrus pamokymus,gerus įstatus ir įsakymus.
14. Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą,davei jiems įsakymus, įstatus ir Įstatymąper savo tarną Mozę.
15. Jiems alkstant, tu parūpinai duonos iš dangaus,o jiems trokštant, atsiuntei vandens iš uolosir paliepei jiems įžengti ir paveldėti kraštą,kurį buvai prisiekęs jiems duoti.
16. Bet jie – mūsų protėviai – elgėsi įžūliai iružkietinę savo sprandusneklausė tavo įsakymų.
17. Atsisakę klausyti nebeatsiminė jiems padarytųtavo nuostabiųjų darbų,užkietino savo sprandusir nusprendė grįžti į vergiją Egipte.Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas,maloningas ir gailestingas,lėtas pykti, gausus ištikimosios meilės,ir jų nepalikai.
18. Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarę:‘Tai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto!’ –ir padarę didelių užgaulių,
19. tu, būdamas didžiai gailestingas,nepalikai jų dykumoje.Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje,nepasitraukė nuo jų dieną,nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią,kuriuo turėjo eiti.
20. Savo gerąja dvasia juos apdovanojai,kad jie suprastų;savo manos neatėmei nuo jų burnų,vandens parūpinai troškuliui numalšinti.