1. Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius:
2. „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
3. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
4. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme.
5. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta,
6. bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
7. Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
8. Atmink ir švęsk šabo dieną.
9. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,
10. bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse.
11. Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.
12. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
13. Nežudysi.
14. Nesvetimausi.
15. Nevogsi.
16. Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
17. Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“.
18. Matydami perkūnijos griausmus ir žaibus, rago gaudesį ir kalną dūmuose, visi žmonės buvo baimės apimti, drebėjo ir stovėjo atokiai.
19. „Tu mums kalbėk, ir mes klausysime, – sakė jie Mozei, – tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume!“
20. Mozė tarė žmonėms: „Nebijokite! Dievas atėjo tik tam, kad jus išmėgintų ir kad sužadintų jumyse savo baimę, idant nenusidėtumėte“.
21. Žmonės liko stovėti atokiai, tuo tarpu Mozė prisiartino prie tirštojo debesies, kuriame buvo Dievas.
22. VIEŠPATS sakė Mozei: „Taip sakysi izraelitams: ‘Jūs patys matėte, kad aš kalbėjausi su jumis iš dangaus.
23. Todėl nedirbsite kitų dievų iš sidabro, nei dievų iš aukso nedirbsite.
24. Tik aukurą iš žemių man padirbsi ir aukosi ant jo deginamąsias atnašas bei bendravimo aukas, avis bei jaučius. Aš pas tave ateisiu ir tave palaiminsiu kiekvienoje vietoje, kur noriu, kad mano vardas būtų minimas.
25. O jei statysi man aukurą iš akmens, nedaryk jo iš tašytų akmenų, nes, panaudodamas kaltą, juos suterši.
26. Nelipsi prie mano aukuro laiptais, idant nebūtų atidengtas tavo nuogumas.’