3. Tuomet karalius įsakė savo rūmų vyriausiajam pareigūnui Ašpenazui atvesti jam keletą izraelitų iš karališkos šeimos ir diduomenės
4. – sveikų vaikinų gražios išvaizdos, sumanių visose išminties šakose, apdovanotų pažinimu bei supratimu ir tinkamų tarnauti karaliaus rūmuose, kad jie būtų mokomi chaldėjų raštų ir kalbos.
5. Karalius skyrė jiems kasdien maisto iš karališkų valgių bei vyno, kurį pats gėrė. Jie turėjo būti auklėjami trejus metus, o paskui tarnauti karaliaus dvare.
6. Tarp jų buvo iš Judo giminės Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija.
7. Rūmų vyriausiasis pareigūnas praminė juos kitais vardais: Danielių – Beltšacaru, Hananiją – Šadrachu, Mišaelį – Mešachu ir Azariją – Abed Negu.
8. Bet Danielius apsisprendė nesiteršti karaliaus stalo valgiais ir vynu, todėl paprašė rūmų vyriausiąjį pareigūną leisti jam nesusiteršti.
9. Dievas maloniai nuteikė rūmų vyriausiąjį pareigūną, ir jis Danielių atjautė.
10. Bet rūmų vyriausiasis pareigūnas įspėjo Danielių: „Aš prisibijau savo viešpaties karaliaus! Jis nustatė, ką jūs turite valgyti ir gerti, o jei pastebėtų, kad prasčiau atrodote už kitus jūsų amžiaus vaikinus, man reikės savo galva atsakyti karaliui“.
11. Danielius atsakė prižiūrėtojui, kurį rūmų vyriausiasis pareigūnas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai:
12. „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti.
13. Po to tebūna palyginta tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi kaip matysi, taip ir pasielgsi su savo tarnais“.
14. Prižiūrėtojas sutiko su šiuo pasiūlymu ir mėgino juos dešimt dienų.
15. Praėjus dešimt dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius.