1. Pamačiau VIEŠPATĮ, stovintį prie aukuro. Jis tarė:„Daužyk stulpų antgalius tol,kol pradės drebėti slenksčiai,ir sutrupink juos į visų žmonių galvas!Išlikusius nužudysiu kalaviju;nė vienas jų neištrūks,nė vienas jų neišliks.
2. Nors jie nužengtų į Šeolą,mano ranka juos iš ten paims;nors jie užkoptų į dangų,iš ten juos nulaipinsiu.
3. Nors jie slėptųsi ant Karmelio viršūnės,surasiu juos ten ir paimsiu.Nors jie slėptųsi nuo mano akių jūros dugne,paliepsiu slibinui, kad jiems įgeltų.
4. Nors jie eitų į tremtį savo priešų priekyje,paliepsiu kalavijui,kad juos išžudytų.Akis įsmeigsiu į juos nelaimei,o ne palaimai.
5. Viešpats, Galybių DIEVAS,paliečia žemę, ir ji tirpsta,o visi jos gyventojai gedi.Ji visa pakils kaip Nilasir vėl atslūgs kaip Egipto Nilas.
6. Jis statosi būstą danguje,o savo skliautui pamatus deda žemėje;jis pasišaukia jūros vandenisir išlieja juos ant žemės;jis vardu VIEŠPATS.
7. Argi man jūs nesate kaip kušitai,Izraelio tauta? – tai VIEŠPATIES žodis. –Argi ne aš išvedžiau Izraelį iš Egipto žemės,o filistinus iš Kaftoroir aramėjus iš Kyro?
8. Tikrai Viešpaties DIEVO akysįsmeigtos į nuodėmingą karalystę.Išnaikinsiu ją žemės paviršiuje!Bet Jokūbo namų visiškai nesunaikinsiu, –tai VIEŠPATIES žodis. –
9. Štai paliepsiuir išsijosiu Izraelio namus tarp tautų,kaip sijojama rėčiu,neleidžiant jokiam žvirgždui nukristi žemėn.
10. Nuo kalavijo žusvisi mano tautos nusidėjėliai,sakantys: ‘Nelaimė niekadamūsų nepasivys ir nepasitiks’.
11. Tą dieną atstatysiu sugriautą Dovydo Padangtę,užtaisysiu jos plyšius,prikelsiu jos griuvėsius,atstatysiu, kokia ji buvo kadaise,
12. kad jie paveldėtų Edomo likutįir visas tautas,pavadintas mano vardu, –tai žodis VIEŠPATIES, kuris tai daro. –