1. Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje trisdešimt vienerius metus.
2. Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.
3. Aštuntais savo karaliavimo metais, dar jaunuolis tebebūdamas, jis pradėjo ieškoti savo tėvo Dovydo Dievo, o dvyliktais metais pradėjo valyti iš Judo ir Jeruzalės aukštumų alkus, šventuosius stulpus ir drožtus bei liedintus stabus.
4. Jam prižiūrint buvo sugriauti Baalo aukurai, sutrupinti ant jų stovintys smilkalų aukurai. Šventieji stulpai ir drožti bei liedinti stabai buvo sudaužyti, sutrinti į dulkes ir išbarstyti ant kapų žmonių, atnašavusių jiems aukas.
5. Jis sudegino ir kaulus kunigų ant jų aukurų. Taip jis išvalė Judą ir Jeruzalę.
6. Panašiai pasielgė ir Manaso, Efraimo, Simeono miestuose iki pat Naftalio bei jų nuniokotuose aplinkiniuose kaimuose.
7. Jis nugriovė aukurus, sutrupino šventuosius stulpus ir sutrynė į dulkes, išvartė smilkalų aukurus visame Izraelio krašte. Tada sugrįžo į Jeruzalę.
8. Aštuonioliktais savo karaliavimo metais, išvalęs kraštą ir Namus, jis pavedė Acalijo sūnui Šafanui, miesto valdytojui Maasėjui ir karaliaus raštinės viršininkui Jehoahazo sūnui Joachui atnaujinti VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus.
9. Nuėję pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją, jie perdavė jam pinigus, atneštus į Dievo Namus, kuriuos levitai, slenksčio sargai, buvo surinkę iš Manaso, Efraimo bei viso Izraelio likučio ir iš viso Judo, Benjamino bei visų Jeruzalės gyventojų.
10. Jie perdavė juos VIEŠPATIES Namų prižiūrėtojams, o šie savo ruožtu naudojo juos apmokėti VIEŠPATIES Namų darbininkams, dirbantiems prie Namų atnaujinimo ir taisymo.
11. Jie davė jų dailidėms ir mūrininkams pirkti akmens iš skaldyklų ir medžio sankaboms bei sijoms pastatų, kuriuos Judo karaliai buvo apleidę.
12. Žmonės darbavosi sąžiningai. Jiems prižiūrėti buvo paskirti levitai Jahatas ir Abdijas iš Merario palikuonių drauge su Zacharija ir Mešulamu iš Kehato palikuonių. Tuo tarpu kiti levitai – visi įgudę groti muzikos instrumentais –
13. prižiūrėjo naštų nešėjus ir nurodinėjo darbininkams, dirbantiems įvairius darbus. Keletas levitų buvo raštininkai, apskaitininkai ir vartininkai.
14. Išimant VIEŠPATIES Namams paaukotus pinigus, kunigas Hilkijas rado VIEŠPATIES Įstatymo, duoto per Mozę, knygą.
15. Raštininkui Šafanui Hilkijas tarė: „Radau Įstatymo knygą VIEŠPATIES Namuose“. Hilkijas padavė knygą Šafanui.
16. Nunešęs knygą karaliui, Šafanas kalbėjo: „Tavo tarnai vykdo visa, kas jiems pavesta.
17. Jie sulydė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir perdavė prižiūrėtojams bei darbininkams“.
18. Paskui raštininkas Šafanas karaliui pranešė, tardamas: „Kunigas Hilkijas davė man knygą“. Tada Šafanas iš jos paskaitė karaliui.
19. Išgirdęs Įstatymo žodžius, karalius persiplėšė drabužius.
20. Tada karalius įsakė Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Michėjo sūnui Abdonui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, tardamas:
21. „Eikite ir pasiteiraukite VIEŠPATIES dėl manęs ir dėl išlikusiųjų Izraelyje bei Jude apie žodžius atrastos knygos, nes iš tikrųjų didelis turi būti ant mūsų išlietas VIEŠPATIES pyktis už tai, kad mūsų protėviai nesilaikė VIEŠPATIES žodžio – vykdyti visa, kas toje knygoje parašyta“.
22. Tada Hilkijas ir visi, kuriems karalius buvo įsakęs, nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Hasros sūnaus Tokhato sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Jie kreipėsi į ją, kaip jiems buvo nurodyta.
23. Ji atsakė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane:
24. ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Iš tikrųjų atsiųsiu nelaimę šiai vietai ir jos gyventojams, visus prakeikimus, užrašytus atrastoje knygoje, kuri buvo skaityta Judo karaliaus akivaizdoje,
25. už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykdydami mane visais savo rankų darbais; degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas’.
26. Bet Judo karaliui, atsiuntusiam jus VIEŠPATIES pasiteirauti, duokite tokį atsakymą: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie žodžius, kuriuos girdėjai.
27. Kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, girdėdamas jo žodžius apie šią vietą ir jos gyventojus; kadangi nusižeminai mano akivaizdoje, persiplėšei drabužius ir verkei mano akivaizdoje, aš ir išgirdau tave. Tai VIEŠPATIES žodis.
28. Tikėk manimi, paimsiu tave pas tavo protėvius, tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys tos nelaimės, kurią atvesiu šiai vietai ir jos gyventojams’“.Jie parnešė karaliui šį atsakymą.
29. Tad karalius sušaukė visus Judo ir Jeruzalės seniūnus.
30. Tada karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus drauge su visais Judo žmonėmis, Jeruzalės gyventojais, su kunigais ir levitais – su visais žmonėmis, jaunais ir senais – ir jiems girdint perskaitė garsiai visus žodžius Sandoros knygos, atrastos VIEŠPATIES Namuose.
31. Stovėdamas savo vietoje, karalius sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje – sekti VIEŠPATĮ, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų visa širdimi bei visa gyvastimi ir vykdant šioje knygoje įrašytus Sandoros žodžius.
32. Taip jis įpareigojo visus gyvenančius Jeruzalėje ir Benjamine. Jeruzalės gyventojai elgėsi pagal Dievo, savo protėvių Dievo, Sandorą.
33. Jošijas pašalino visus bjauriuosius stabus iš visų izraelitams priklausiusių žemių ir įpareigojo visus, gyvenusius Izraelyje, garbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą. Per visą jo gyvenimą jie nenutolo nuo VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo.