1. Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliziejus ėjo iš Gilgalo.
2. Elijas tarė Eliziejui: „Prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti į Betelį“. – „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, – atsakė Eliziejus, – nepaliksiu tavęs“. Jiedu atėjo į Betelį.
3. Pranašų mokiniai, buvę Betelyje, išėjo pas Eliziejų ir klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ – „Taip, žinau. Tylėkite!“ – atsakė jis.
4. Elijas tarė jam: „Eliziejau, prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane į Jerichą“. Bet jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, nepaliksiu tavęs“. Jiedu nuėjo į Jerichą.
5. Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Eliziejaus, klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ – „Taip, žinau. Tylėkite!“ – atsakė jis.
6. Tada Elijas tarė jam: „Prašau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano“. – „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, – atsakė Eliziejus, – nepaliksiu tavęs“. Jiedu ėjo toliau.
7. Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų.
8. Elijas paėmė savo skraistę ir susukęs ją sudavė per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir kairę jiedviem pereiti sausa žeme.
9. Jiems perėjus, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas“. – „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubai“, – atsakė Eliziejus.
10. „Sunkaus dalyko prašai, – tarė Elijas. – Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“.
11. Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.
12. Tai matydamas, Eliziejus sušuko: „Tėve, tėve! Tu, Izraelio kovos vežimai ir raitija!“ Nebematydamas jo, jis griebė savo drabužius ir perplėšė į dvi dalis.
13. Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir sugrįžęs prie Jordano kranto sustojo.
14. Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė per vandenį tardamas: „Kur VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei kairę, ir jis perėjo.
15. Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje – Jeriche, tai pamatę, pareiškė: „Elijo dvasia pasilieka su Eliziejumi!“ Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsti.
16. „Štai, – jie tarė jam, – tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia pagavusi jį numetė kur ant kalno ar į kokį slėnį“. – „Nesiųskite jų!“ – atsakė jis.
17. Bet jie tol primygtinai ragino, kol jis pasakė: „Siųskite!“ Tada jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet nerado.
18. Jiems sugrįžus pas Eliziejų, jam tebesant Jeriche, jis tarė jiems: „Argi nesakiau: ‘Neikite’“.
19. Kartą miesto gyventojai Eliziejui nusiskundė: „Šis miestas – maloni vieta gyventi, kaip viešpats pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga“. –
20. „Atneškite man naują dubenį, – paliepė jis, – ir įberkite į jį druskos“. Jie atnešė.
21. Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis’“.
22. Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Eliziejaus ištartą žodį.
23. Iš ten jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“
24. Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.
25. Iš čia jis leidosi į Karmelio kalną, o iš ten sugrįžo į Samariją.