15. Tada Saliamonas pabudo ir pamatė, kad tai buvo tik sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamąsias aukas, bendravimo aukas ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams.
16. Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė.
17. Viena moteris tarė: „Prašau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį.
18. Atsitiko taip, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, pagimdė ir ši moteris. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi.
19. Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė.
20. Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų man iš pašonės ir pasiguldė sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės.
21. Rytą atsikėlusi savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man pasidarė aišku, kad tai nebuvo tas sūnus, kurį pagimdžiau“.
22. Bet kita moteris prakalbo: „Ne! Tai mano sūnus – gyvasis, o negyvasis – tavo!“ O pirmoji kartojo: „Ne! Negyvasis sūnus tavo, o gyvasis sūnus mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.
23. Tada karalius tarė: „Viena sako: ‘Štai mano sūnus – gyvasis’, – o kita sako: ‘Tai netiesa! Tavo sūnus – negyvasis, o mano sūnus – gyvasis’“.
24. Tada karalius įsakė: „Atneškite man kalaviją“. Atnešus karaliui kalaviją,
25. karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai“.
26. Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašau, mano viešpatie, – šaukė ji, – atiduoti jai gyvąjį vaiką! Tik neužmuškite jo!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“
27. Tada karalius atsakė: „Atiduokite gyvąjį berniuką pirmajai, – tarė jis, – neužmuškite jo! Ji jo motina“.
28. Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išminties teisingumui vykdyti.