1. Paskui aš girdėjau danguje skardžius balsus tarsi didžiulės minios, skelbiančios:„Aleliuja! Išganymas, šlovė ir galybėpriklauso mūsų Dievui,
2. nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai!Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę,kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu; jis atkeršijo už savo tarnų kraują,pralietą jos rankomis“.
3. Ir dar kartą jie skelbė:„Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!“
4. Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: „Amen. Aleliuja!“
5. O nuo sosto nuskambėjo balsas:„Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai, visi, kurie jo bijote,maži ir dideli!“
6. Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant:„Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis.
7. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę,nes prisiartino Avinėlio vestuvėsir jo nuotaka pasirengusi!
8. Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe;o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“.
9. Ir sako man [angelas]: „Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį’“. Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!“
10. Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“.
11. Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja.
12. Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats.
13. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis.
14. Jį lydėjo dangaus galybių pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais.
15. Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis valdys jas geležine lazda. Jis mina Visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą.
16. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.
17. Aš regėjau angelą, stovintį saulėje. Jis garsiai šaukė, kviesdamas visus paukščius, skrendančius dangaus viduriu: „Skriskite šen, į didįjį Dievo pokylį,
18. ir leskite kūnus karalių, karo vadų, galiūnų, žirgų, raitelių, visų laisvųjų ir vergų, didelių ir mažų!“
19. Tuomet aš išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su raiteliu ir jo kariuomene.
20. Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Juodu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą su degančia siera.
21. Visus kitus išžudė raitelis kalaviju, einančiu iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų.