30. Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.
31. Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.
32. Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.
33. Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale.
34. Petras jam tarė: „Enėjau, tave gydo Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė.
35. Visi Lydos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir gręžėsi į Viešpatį.
36. Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Gazelė. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis.
37. Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje.
38. Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“
39. Petras susirengęs tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, buvo nuvestas į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Gazelė.
40. Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo.
41. Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.
42. Žinia apie įvykį pasklido visoje Jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį.
43. Petras dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.