1. Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje.
2. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite,
3. nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai?
4. Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus,“ kitas: „Aš – Apolo,“ – argi nesate vien žmogiški?
5. Kas gi yra Apolas? Kas gi Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta.
6. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.
7. Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas.
8. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą.
9. Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba.
10. Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Kiekvienas tegul būna apdairus ant jo statydamas.
11. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus.
12. Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, –
13. kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis ištirs, koks kieno darbas.
14. Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį.
15. O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį.
16. Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?